Kontempliuokime kryžių - mūsų vilties šaltinį, ragino popiežius Pranciškus Didžiosios savaitės trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusius maldininkus. Tęsdamas katechezę apie krikščioniškąją viltį, šį kartą popiežius komentavo Jėzaus žodžius apie grūdą, kuris mirdamas duoda vaisių.
Sekmadienį minėjome Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, - sakė Pranciškus pradėdamas šio trečiadienio susitikimą. Girdėjome jį sveikinusių džiūgaujančių mokinių šūksnius, matėme didelę minią. Šie žmonės daug iš Jėzaus tikėjosi – vieni stebuklų ir didelių ženklų, kiti galios įrodymų, o kai kas gal ir išvadavimo iš svetimųjų priespaudos. Kas gi galėjo įsivaizduoti, kad labai greit Jėzus bus niekinamas, pasmerktas ir nukryžiuotas? Žemiškosios viltys kryžiaus akivaizdoje sužlugo. Tačiau mes tikime, kad būtent iš kryžiaus atgimė mūsų viltis.
Tai suprasti mums padeda į Jeruzalę įžengusio Jėzaus žodžiai: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24). Pagalvokime apie grūdą, apie pasėtą mažą grūdelį. Jei jis lieka užsidaręs, nieko neįvyksta, bet jei jis atsiveria, išleidžia daigą, iš jo išauga augalas, kuris duoda vaisių.
Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir jis tai padarė taip, kaip daro grūdas: jis paliko dangaus garbę ir kaip mažas grūdelis krito į žemę. Tačiau tai dar ne viskas. Jis leido, kad jį sunaikintų mirtis, ir kaip tik tą akimirką, kai jis buvo pasiekęs didžiausio nusižeminimo laipsnį, gimė viltis. Viltis gimė iš meilės, kuri „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13,7). Meilė, kuri yra Dievo gyvybė, perkeičia viską, ką tik pasiekia. Šitaip Kristus per Velykas mūsų nuodėmę pavertė atleidimu, mūsų mirtį – prisikėlimu, mūsų baimę – pasitikėjimu. Štai kodėl ant kryžiaus atgimė mūsų viltis. Štai kodėl Kristus visas mūsų tamsybes gali paversti šviesa, kiekvieną pralaimėjimą - pergale, kiekvieną nusivylimą – viltimi. Kiekvieną? Taip, kiekvieną!
Kai mes pasirenkame Jėzaus viltį, - sakė Pranciškus, - pradedame suprasti, kad į tikrą pergalę vedą grūdo kelias, nuolanki meilė. Nėra kito kelio, kuris nuvestų į pergalę prieš mirtį ir suteiktų viltį pasauliui. Jūs galėtumėt paprieštarauti: „Bet juk tai pralaimėjimo logika“. Tikrai tai gali atrodyti kaip pralaimėjimas, nes juk kas myli, atsisako galios. Kas myli – aukojasi, išsižada to, ką turi. Mirštančio grūdo, nuolankios meilės logika – tai Dievo kelias ir tik jis yra vaisingas. To patvirtinimą matome ir savyje: troškimas turėti yra nepasotinamas, vos tik gaunu trokštamą dalyką, tuoj imu trokšti kito. Rajūnai niekada nepasisotina. Jėzus aiškiai sako: „ Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12,25). Jei tu esi nepasotinamas rajūnas – tu viską prarasi, taip pat ir gyvybę. Kas myli tik tai ką turi, kas gyvena tik dėl savęs, galiausiai visko netenka. O kas sugeba tarnauti, kas gyvena taip, kaip nori Dievas – tas galiausiai laimi, išgelbėja save ir kitus, tampa vilties sėkla pasauliui.
Žinoma, ši tikroji meilė nepasiekiama be kryžiaus, be aukos. Kaip ir Jėzaus atveju, kryžius yra neišvengiamas etapas, tačiau jis nėra tikslas. Tikslas yra garbė, kaip liudija Velykos. Čia mums į pagalbą ateina kitas gražus palyginimas, kurį Jėzus paliko mokiniams Paskutinės vakarienės metu: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16,21). Turime dalytis savo gyvenimu su kitais, nelaikyti jo tik sau patiems. Meilė yra mūsų vilties variklis.
Baigdamas katechezę, popiežius Pranciškus paragino ypač šiomis dienomis pamąstyti apie Jėzaus slėpinį – apie kviečio grūdą, kuris mirdamas dovanoja gyvybę. Jis yra mūsų vilties sėkla. Kontempliuokime kryžių – mūsų vilties šaltinį. Popiežius pasiūlė namuose sustoti trumpai valandėlei prieš Nukryžiuotąjį, pažvelgti į jį ir tarti: „Su tavimi aš nieko neprarandu. Tu esi mano viltis“. Jau dabar, pagalvokime apie Nukryžiuotąjį ir sakykime „Tu esi mano viltis“ – „Tu esi mano viltis“, - kartojo popiežius kartu su bendrojoje audiencijoje dalyvavusiais maldininkais. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežius Pranciškus - AFP
